Jeigu prasidėjo, tai ir pasibaigs.

Kaip vakar save pamenu - sėdinčią, rankomis galvą remančią ir tyliai mintyse dejuojančią dėl kiekvieną dieną vykstančių kontrolinių bei ankstyvų priverstinių atsikėlimų ryte. O dabar aš čia - be nuotaikos ir adrenalino jausmo, liūdnu veidu sėdinti priešais akis gadinantį kompiuterio ekraną.

Vieną antradienio rytą susiruošiau ganėtinai anksti, laiko turėjau, tad nusprendžiau iš namų išeiti anksčiau. Beje, pirma pamoka ekonomika, o kadangi kartą teko stovėti prie durų ir klausytis pamokslo, dėl trijų minučių pavėlavimo, tokį apsisprendimą vertinau gana protingu. Turint omeny eilinį rudens rytą, buvo šiltoka, tačiau ir maloniai žvarbu. Ėjau atsipalaidavusi ir neskubėdama. Jaučiausi nuostabiai, mane gaubė rytinė tamsa, todėl aplinkiniai manęs nematė ir aš nemačiau jų.

Nesijaučiu jaukiai, nes kiti mane ima įsivaizduoti kitaip. Ir tai keičia mane pačią.