Persikėliau.

http://pastraipoje.blogspot.com/

Kaip kvaila grįžti ten, kur buvai labai seniai. Absurdiška, kai viskas lieka taip pat, kaip ir palikus: tos pačios vietos, tie patys veidai ir tos pačios klaidos. Tada supranti - niekas niekada nesikeičia.

Dangus šiek tiek raudonas.

Filosofas pasakytų, jog kiekvienas jį mato skirtingai.
Menininkas - jog jis net ne raudonas, o rausvos spalvos.
Krikščionis pasakytų, jog jį sukūrė Dievas.
Tapytojas nesakytų nieko. Jis jį tiesiog nutapytų.
Ekologas pasakytų, jog tai dėl gamtos taršos.
Svajotojas ieškotų žvaigdžių.

O aš sakau, jog dangus toks, koks aš noriu, kad jis būtų.
Šis dangus yra mano.

Kursiu jį tokį, kokį tik norėsiu, nes dabar viskas priklauso nuo manęs.

Sako, jog pasaulyje yra daug neteisybės. O juk tą neteisybę kuriame mes patys.
Lygiai taip, kaip ir savo dangų.

Ir jeigu dabar ims ir išsipildys bene paskutinė ir ilgiausiai laukta mano svajonė....

Sumautai sumautai sumautai džiaugsiuos.

Net žodžiais sunku apsakyt, kaip širdy negera, net vieniša.
Kuprelis tikrai įdomi knyga, bet mane ji dar labiau smukdo žemyn į kančias...



Eisiu miegoti.





Gal susapnuosiu kai ką gražaus.

"Are you afraid to close your eyes?" "No, I'm afraid to open them". ~ The Blindness

Vakar norėjau pabėgti nuo vakarykščio sapno ir kuo greičiau atsikelti. Bet šiandien atmerkus akis man norėjosi verkti. Grįžti atgal.

Visada tikėjau, jog grožis žlugdo žmogų. Grožis niekada neišgelbės pasaulio, jis jį tik sunaikins.

Nebeprilaižysi.

Atrodo, jog per M-1 girdėjau, jog kaip švęsi Naujus Metus, taip visus tuos metus ir gyvensi. Nu tada nelabai pas manęs metai nusimato: pyksiuos su Aiste, vis kažkas į akį kris, neišsimiegosiu, šals kojos. Kitaip tariant, Tigriukas visad už kampo stovės ir lauks, kol aš nusisuksiu, kad galėtų man į nugarą nagus pagaląst.