Aš ir Mano nesuvokimas

©2007-2009 ~Fotokonstruktor

Kartais žmogui taip nutinka, jog praeities prisiminimų fragmentai iškyla akyse tada, kai to mažiausiai tikiesi. Taip nutiko ir man.
Vasarą keltis anksti man buvo būdinga, todėl toks reiškinys daugiau nieko nebestebindavo. Kiekvieną sekmadienį susitikdavome kieme ir eidavome prie bažnyčios... pirkti saldainių. Ta pigi sintetika sugeba papirkti kiekvieno vaiko, nuo saldumynų salstančią, širdį. Tačiau tą sekmadienį mes priėjome prie moters, kuri pardavinėjo religines knygutes ir rožančius. Blizgančiomis akimis stebėjau, kaip jie atspindi saulės spindulius. Moteriškė kažką pasakė, bet aš neišgirdau.
-Pigi knygutė, tau patiktų,- antrą kartą jai pakartojus, aš žvelgiau į tai, apie ką ji kalba.
Nedidelė knygelė, su Jėzaus paveiksliuku ant viršelio. Draugė žvelgė į mane klausiamu žvilgsniu, jai, tiek pat, kaip ir pardavėjai, buvo įdomu, ką aš atsakysiu.
-Pagalvosiu,- numykiau, nes atsakyti "ne" atrodė per daug nemandagu.
Paėjome kiek tolėliau ir aš draugę pastūmėjau link stalo, ant kurio buvo sukrauti įvairiaspalviai saldainiai.
-Pirksi saldainių?-ji paklausė ir ėmė kuisti kišenes, pilnas centų.
-Žinoma,- atsakiau.
Draugė akimirką susimąstė ir bereikšmiškai žiūrėjo į saldainius, maniau, jog ji renkasi, tačiau pasirodė, jog jos galvoje knibždėjo mintis.
-Nemanai, kad ta moteris įsižeis, jog vietoje knygutės pirksi saldainių?
-Kodėl?-nesupratau ir negalvodama atkirtau: -Juk pinigai mano.