Tereikia vienos replikos, vieno menko žodžio ir aš viduje vėl imu birti į šipulius. Gana ilgai klijavau tai, kas iš manęs liko, tačiau pamažu imu suvokti, kad tai neištvers. Imu suvokti, jog aš pati neištversiu to košmaro, to jausmų raizginio, kuris manyje išsikerojęs tūno. Tai niekada nesibaigs, TAI NIEKADA NESIBAIGS.
Po velnių, man bloga nuo savęs, noriu su kuo nors pasišnekėti, bet nėra su kuo.
Bus. Paprašysiu mamos, kad būtų.