... bet aš norėjau vis dar išlikti sau artimas. Troškau savyje saugoti ką nors, kas primintų man, dėl ko čia esu, kodėl kiekvieną rytą atmerkiu akis. Artumas su aplinkiniais jau neberūpėjo, man reikėjo kai ko kito - susidraugauti su pačiu savimi. Tai buvo sunkiau, negu maniau, jog bus. Nes kas kart pažvelgus į veidrodį, mano vidinis atspindys nuo manęs nusisukdavo.


Ir kaip aš galiu dėkoti Tau, jeigu Tavo akimis pasaulis gražesnis?