Ant asfalto užkelti koją draudžiama

Dažnai savęs tenka klausti, iš kur manyje tas nepilnumo jausmas? Dažniausiai jis pasireiškia vienišumu. Pasijuntu tokia netikusi, absoliučiai nieko nesugebanti ir neturinti to, kas sužavėtų kitus ir priverstų juos nuoširdžiai pasakyti: "Žinai, žiauriai gera su tavim būti".
Turbūt tai paikas mano jausmų žaidimas, aš tiesiog paprastas žmogus, kuris nesugeba džiaugtis tuo, ką turi (bet sugebu!...), kol jo šeimos nepagrobia ateiviai, butas sprogsta dėl neatsakingai palikto atsukto dujų balionėlio, o draudimas subankrotuoja, kol vieninteliai asmenys, galintys padėti, ilsisi Turkijoje. Būtent tada ir supranti, kiek daug turėjai, o dabar turi tik savo rezervuotą vietą prie šiukšlių konteinerio, kuri, palauk, ir tai priklauso ne tau, o vyriausybei.

Pikta man ant savęs, jog savo fantazijose kuriu savo gyvenimą iš naujo, nes nesugebėjau jo susikurti tokio, apie kokį svajojau.

Reikės susirasti tą meninę/mazochistinę/sadistinę knygutę, apie ją ir tegalvoju.