Grožis

Kartą pasaulį išvydo nauja gyvybė, kurios grožis nustelbė kiekvieną esybę aplink. Ji augo girdėdama komplimentus, o jos žingsnius visada lydėjo nuostabos aikčiojimai. Bėgant laikui ėmė vystytis asmenybė, bet, deja, ir pasipūtimas bei arogancija - du nuodai, ėdantys grožį iš vidaus. Tačiau nepaisant to, visi aplinkiniai vis tiek jautė jai aklą meilę.
Kiekvieną dieną ji bėgdavo į mišką prie upelio ir žiūrėdavo į savo atvaizdą jame.
-Kokia aš graži!- vis girdavosi tekančiam upelio vandeniui.
Tačiau vieną dieną gražioji gyvybė paslydo, įkrito į upelį ir nuskendo...
Miške gyvenančios nimfos dažnai matydavo slampinėjant Gražiąją ir stebint save upelyje. Dvi nimfos suprato, jog miške ji nebepasirodo, tad nusprendė paklausti upelio, gal jis žino apie jos dingimą. Atėjusios rado upelį verkiant.
-Kur Gražioji?- paklausė viena nimfa.
-Ji kiekvieną dieną pas mane ateidavo, tačiau kartą paslydo ir nuskendo...- verkšlendamas atsake upelis.
Nimfos susižvalgė.
-Dabar suprantam, kodėl tu verki - juk tu vienintelis galėjai stebėti jos grožį, o dabar jos nebėra!
-Ne... Aš verkiu todėl, nes jos akyse matydavau savo atvaizdą, o nuo šiol niekada nebepamatysiu, koks gražus aš esu.

Papasakojau savaip.
Zbigniew Preisner - The Beautiful Country.