Fanatikais mes gimę.

Tą dieną atsikėliau kaip į paprastą vergiją, užtinusiais paakiais, susitaršusiais plaukais. Tikėjausi per pamokas nugvelbti laisvą minutę ir paskaityti knygutę apie laimingą gyvenimą. Kėliausi į antrą pamoką visai neskubėdama, vis tiek n raidžių neparašys, istorijos trimestrai išvesti. Lėtai ėjau, nors jau vėlavau į pamoką. Mėgavausi muzika ir dviejų sekundžių rytiniu pasivaikščiojimu. Nugriebusi durų rankeną įkvėpiau oro - spektaklis prasideda. Teko susiraukti, nes prieš akis išniro būrelis klasiokų.
-Kur jūs einat?- po klausimo iš ausų išsitraukiau ausines, jog geriau girdėčiau.
-Gali eit kartu,- nusijuokė. -Išsiprašėm iš pamokų.
"No way!" Ne, rimtai, no way. Norėjau ramiai prasėdėt pamokose. Negana to, dar be reikalo kėliausi, o pagalvojus apie lovą, mintyse užsnūdau.
Paskutinė diena. Paskutinė, bet neypatinga.
Vienintelis žmogus, šiek tiek praskaidrinęs dieną, buvo Simona. Dvidešimt penkerių Simona, mano mamos darbuotoja. Gaila, jog ši nuostabi asmenybė negimė devyneriais metais anksčiau.

O šiandien Sandros gimtadienis. Manau, nupirkau jai nuostabią dovaną. :)