Šiandien šiandien šiandien...

Šiandien ryte jaučiausi nepaprastai guvi, virtuvėje jau apie dešimtą sukinėjausi nuo vieno kampo prie kito. Šovė pašėlusi mintis - nors kartą gyvenime tokį savo energingumą išnaudoti kilniems tikslams. Pasitelkiau fantaziją ir sumaniau pagaminti saviškėms damoms pusrytukus. Ech, gaila, kad tokiomis dangiškomis situacijomis nėra tėčio, nes jis visada priekaištauja, kad nepagaminu valgyti ir beje, nelabai ką ir temoku. O tą momentinį mano laimės priepuolį jis, savo veidu, pilnu malonios nuostabos, būtų pakėlęs iki skalės viršaus ir aš, kaip trijų metų mergaitė, būčiau užsikorusi jam ant kaklo. Mėgstu matyti savo šeimos narius laimingus, o ypač tėtį, nes aplamai retai jį matau. Tai jau atrodo taip natūralu, jog kartais nesusimąstau, kaip man dėl to skaudu, kai jo nebūna šalia.
Tačiau nemažiau ką nustebęs atrodė ir mamos veidas, kai pamatė verdantį katilą su šešiais kiaušiniais. Išdykėliškai nusišypsojau ir pastrikinėjau vietoje iš džiaugsmo, jog vis dar sugebu nustebinti žmones.
Aistė į mano mažą "fiasko" žiūrėjo šaltai ir jokios nuostabos neišreiškė. Ji, turbūt, pamanė, jog aš trokštu dėmėsio arba tiesiog perprato mano dar vieną "iš lempos" atsiradusį energijos priepuolį. Ji mano, jog pažįsta mane geriau, negu kas kitas, ir tą man leidžia suprasti kiekvieną dieną, nes per menkiausią ginčą pasako man tą garsiai. Pasakysiu atvirai: iki to pažinimo jai dar toli gražu, nes kartais atrodo, jog pati savęs nepažįstu, o ką jau bekalbėti apie mane supančius žmones.
Du prieš vieną, tad apsimiegojusiųjų komanda šįryt laimėjo. Maniau, jog taip ir prasėdėsim tylėdomos, tačiau užsimezgė kalba apie Ameriką, jog ji keliasi prieš visą pasaulį, nors iš tiesų be Europos jos net nebūtų, paskui šnekėjom apie Obamą. Tada Aistė prašneko apie asmenybės testus ir kaip jos aprašymas ją labai atitiko. Įkalbėjom mamą atlikti tą testą, nes sesuo tiesiog įkvėpta to testo pasiryžo mane ir mamą priversti jį atlikti. Turbūt buvo įsitikinusi, jog sugebės mus geriau pažinti.
Juokėmės, kai mama mūsų vis klausinėjo: "Ar aš bendraujanti?", "Ar dažnai reiškiu emocijas?, "O kaip jums atrodo?". Buvo smagu, aš tyliai grojau gitara ir kūriau muzikinį foną. Tada net spėjau užmiršti tai, jog prie stalo tylėjau. Banždiau įsiterpti, tačiau Aistė vis paberdavo visokius faktus. Ji tokia protinga ir aš esu įsitikinusi, jog gyvenime ji mane pralenks. Nejaučiu jai dėl to neapykantos, ne, nė kiek, tačiau jaučiu neapykantą sau, nes puikiai žinau, jog visada galėčiau viską atlikti geriau.
Atėjo mano eilė. Atsakinėjau į klausimus bene valandą, nes jie buvo gana sudėtingi, o vardan rezultato tikslumo turėjau mintyse susikurti pavyzdį ir pagalvoti, kaip elgčiausi. Jos vis nekantravo, kada aš baigsiu. Nemėgstu skubinimų.
Bet dėl rezultato buvo verta.
Kažin, ar visi, atlikę tą testą, pasijuto taip pat sumautai, kaip ir aš, kai supratau, jog kažkokia interneto svetainė apie mane žino daug daugiau, negu aš pati? Vienas teiginys tiesiog mane išvertė iš kėdės, nes tai buvo gryniausia tiesa, kokią tik apie save girdėjau. Dažnai apie tai galvodavau, tačiau taip rimtai ir nepriimdavau.
"Vis dėlto, (mano tipas) sieks apsaugoti savo vidinį „aš“ nuo kitų žmonių, išskyrus keletą išrinktųjų, su kuriais suformuos artimus ir ilgalaikius santykius".
Dėl to "savęs pažinimo" iš dalies visą dieną jaučiausi priblokšta. Paskui atsigavau, kai atvažiavome į dvarelį (savo noru!) darbuotis. Aistė savavališkai pasisiūlė pjauti žolę (jai tai sekasi), o aš su mama ravėjau daržus. Iš tiesų, mes neblogai pasikalbėjom, tai gal buvo vienintelis toks normalus pokalbis vien tarp mūsų dvejų. Jaučiausi keistai. Norėjau jai atsiverti ir išsipasakoti viską, ką tuo metu galvojau, bet tiesiog nutylėjau. Nežinau kodėl, bet šeimos nariams nesu linkusi atsiskleisti. Kelis kartus dėl to gavau pasiūlymą nukeliauti pas psichologę, beje, tie viliojantys pasiūlymai buvo užglaistyti mamos ašaromis, nes aš jai, cituoju, niekada nepasakoju, kas dedasi mano galvelėje. Aš pati kelis kartus joms minėjau, jog nenoriu kalbėti apie savo jausmus. Turbūt dėl tokio uždarumo mane paveikė įtampa mokykloje, stresas dėl... Jaučiu, jog nebenoriu apie tai net rašyti.
Dabar man lyg ir norisi verkti, nes liūdnos Hurt dainos man dažnai įvaro tokią nuotaiką. Ir tai buvo pirmas kartas, kai taip smulkiai savo mintis aprašiau bloge.
Gal ir paskutinis, gal ir ne.