Priėjusi sienos galą, kiek ilgiau sustojau prie paskutinio paveikslo. Galerijoje buvo vėsu ir gaivu, jokiu išskirtiniu kvapu oras ten nepasižymėjo. Tokioje bekvapėje erdvėje buvo itin lengva užuosti moteriškų kvepalų aromatą, kuris prieš mane kabojusiam paveikslui suteikė dar daugiau meniškumo. Tinkama atmosfera. Paėjusi toliau, susivokiau, jog kvepalų kvapas vis dar nedingo - jis tvyrojo ore prie kiekvieno mano prieito paveikslo, tarsi pažymėtas takas. Taip stebėdama meno kūrinius ir rydama nuostabų kvapą, praėjau pro prie vieno kūrinio stoviniuojančią moterį. Tada tarsi atsirado barjeras - toliau nuo jos kvepalų kvapo užuosti nepavyko. Toje galerijoje ji paliko dalį savęs.
Labiausiai kvapą užgniaužė ir keliolika minučių privertė pastovėti du Ferdynand Ruszczyc paveikslai.

"Nec mergitur"

Šis kabojo beveik per visą sieną, ryškios spalvos ir detalės privertė susižavėti ir tiesiog įsimylėti šį paveikslą.


"Kalnas su aukuru naktį"
(originalaus pavadinimo nežinau)

Gaila, jog didesnio paveikslėlio nėra. Čia net paveikslo nesimato... Tačiau net ir čia matosi, jog dangus - nuostabaus grožio.

Buvo dar keletas tapybos kūrinių, bei fotografijų, tačiau nespėjau nusirašyti jų autorių ir pavadinimų...

Galvoje vis dar skamba Čiurlionio "Ruduo (VL 264)".