Dance Of The Headless Corpse

Ach, bemiegės naktys! Atsiguliau norėdama miego, tačiau akis privertė pramerkti vos ne kiekvieną naktį grojanti house/techno muzika. Kartas nuo karto, pamažu prie to pripranti taip pat, kaip ir prie liaudiškų dainų penktadienio ir sekmadienio vakarais per "Kam per 40" diskotekas. Bet šįkart jie tuo nepasitenkino, ne, jiems reikėjo daugiau. Akivaizdžiai išgėrę, tiksliau, akivaizdžiai nugirdę merginas, jas dar ir atsitempė prie savo nuo "bumčikų" krutančių, patiuninguotų mašinėlių, pasisodino ir ėmė juokauti. Panelės, tiesiogine prasme, žviegė, kaip skerdžiamos kiaulės. Taip prasiklausiau jų maždaug valandą, tikėjausi, jog susivoks ir važiuos savo naktį pratęsti kokiame nors butuke ar šiaip užkampyje. Viltis miršta paskutinė, bet ji, vis dėl to, miršta. Taigi, susinervinusi uždariau langus ir kritau į lovą. Net taip išreklamuoti plastikiniai langai neapsaugo nuo užknisančio triukšmo lauke. Po akimirkos supratau, jog šitaip be šviežio oro miegoti man yra neįmanoma, tad vėl atsidariau langus, pasiryžusi ištverti visą tą košmarą. Mano nuostabai, lauke buvo gana tylu - girdėjosi tik tylūs vaikinų balsai. Štai kur normalūs žmonės! Turbūt juos užkniso tos vištos, išvarė jas lauk (arba paprašė draugelio, jog jas parvežtų) ir susėdo sau ramiam vyriškam pokalbiui su alaus buteliais rankose. Teisingai.
Ryte netyčia galvą išsiploviau su tėčio šampūnu. Ir nepasigailėjau, beje, nes kvapas man patiko.
Maudydamasi mąsčiau, kiek daug laisvės aš gausiu, kai Aistė susikraus lagaminus, apkabins verkiančią mamą, linktels galvą, jog taip, aš žinau, kad reikia praleisti automobilį iš kairės, ir išvažiuos. Nuo tada aš gausiu tiek laisvės, kiek gyvenime rankose nelaikiau. Galėsiu daryti, ką tik noriu ir kada noriu. Iš dalies dėl to ir baisu, nes neturėsiu žmogaus, kuriam galėčiau atkišti matematikos uždavinį ir pareikšti, jog jo nesuprantu, negalėsiu papasakot to, kas įvyko mokykloje.
Turiu dar mėnesį seseriškos meilės.
Lol.