Gyvenimas.

Kai jis pasakojo savo hipotezę apie kraujo krešulį smegenyse, mano mintyse, pačiai to visai nenorėjus, išniro sakinys "Aš noriu gyventi" ir, lyg mestas į sieną, tvinkčiojo mano galvoje.
"Galimas kraujo išsiliejimas. Ir žmogus miršta"
Kaip tik tuo metu sužaidė mano fantazija, kuri savo žaidimu man neduoda ramybės iki šiol. Žmogus būtų nežmogus, jeigu nors akimirką nebūtų įsivaizdavęs liūdnus savo draugus, išsirikiavusius eile prie karsto. Riedančios ašaros ir tylus atsisveikinimai.
"Ar kas nors manęs ilgėsis?"
Apie tai galvoti gana kvaila. Bet fantazijos žaidimas turi savas taisykles, kurių nedera laužyti.
O antradienį viską sužinosiu.
Bet lyg ir norisi kam nors pasisakyti "Žinai, galbūt aš mirsiu." ir stebėti to žmogaus reakciją. Tačiau tai jau dėmesio troškimas ir už tokius dalykus žmonės smerkiami.
Antradienį.


.....
A. -Tai gal todėl tu tokia sugniuždyta?
I. -O taip, jau pradėjau bijot, jog mirsiu.
M. -Tu nemirsi!
I. -Čia buvo ironija, mam. Ironija.