Miręs miestas.

Šiandien buvo ganėtinai šalta. Pastaruoju metu man šalta visur ir beveik visada. Nieko keisto- jau oras rudenėja ir per petrauką pažvelgusi pro mokyklos langą pastebėjau jau ruduojančius lapus. Keista, atrodo dar vakar spintoje ieškojau kažko plono. O dabar- atvirkščiai. Susirenk, žmogau, ir vis vien stipsi iš šalčio. O vat mokyklos administracija turbūt net mintelės apie šildymą neturėjo. Tik įeini į klasę ir matai pravirus langus. Tas pats su "Slėnio savivaldybe". Mūsiškiai, turbūt, anglių į krosnelę įdės, kai tik termometras rodys minus dvidešimt penki laipsniai pono Celsijaus.
Taigi susirengiau kaip tik bemokėjau ir išsliūkinau laukan aplankyt draugės. Ganėtinai jos pasiilgau, nors rašomės kiekvieną dieną, o ir matomęs ne per rečiausiai. Vat ir užplaukia toks ilgesingumo jausmas. Turbūt net galėčiau pasiilgt žmogaus, kuris stovi už gretimos sienos.
Kaip jau minėjau, išėjau iš namų. Pirma turėjau užsukt pas siuvėją dėl švarko, bet ji dar nebuvo visko spėjusi pasiūti, taip kad ėjau tiesiai pas Aušrą. Dažniausiai kai einu viena, skubu. Lyg bijodama kažką sutikti ar kur nespėti. Bet tąkart jaučiaus keistai rami. Gal dėl oro permainų?.. Eidama pastebėjau, kad miestas beveik tuščias. O galvojau, bus daug vaikų, juk septynios pamokos kątik baigėsi... Bet kur tau. Aplink beveik nė dvasios. Toks šaltas, miręs miestas... Aišku, buvo vienas kitas praeivis, bet visi atrodė taip, lyg mirtis juos vytųs. Dar Iki parduotuvėje išgirdusi motiną sakant dukrai: "Greičiau apsiprekinam ir einam iš čia" frazę, pamaniau, kad gal pražioplinau lrt.lt naujienas ir gal pasaulio pabaiga artėja ar ką? Bet juk nesąmonė, taip nebūna. Gyvenimas juk ne kažkoks snobiškas kino filmas.
Kažin kur visi dingo?