Pirmasis.

Nežadu rašyti kažkokio aprašymo ar biografijos apie save. Kuklus imtų kloti apie save tik ydas, o talentus užslėptų, pagyrūnas- imtų puikuotis savo darbais. Bet yra ir žmonių, kurie bando kažkuo apsimesti. Bet aš nenoriu būti skirstoma į kažkokius terminus ar rėmus. Pasielgsiu protingiausiai- nutylėsiu.
Šis įrašas pirmasis, bet niekuo neypatingas. Jį rašydama neskiriu kažkokio dėmesio ar stengiuosi tobulai sudėlioti sakinius. Įrašas toks pats, kaip ir kiti.
O kad taip būtų skirstomi žmonės...
Tiksliau, neskirstomi visai.
Diskriminacija egzistuoja visur. Žmonės hali būti diskriminuojami beveik dėl visko: elgesio, mąstymo, išvaizdos. Kodėl grožis yra skirstomas į kažkokius standartus? 90-60-90. Juk grožis suprantamas savaip. Keista: kiekvienas jaučiasi negražus. Tai kur tobulybė? Kur mūsų nustatyti standartai? Vadinasi, jie neegzistuoja. Jeigu atitinki standartus, bet vis tiek jautiesi nepatenkintas, tobulybės nėra. Standartų irgi.
Pasaulis kartais man atrodo toks netikras. Žmonių juokas ir žvilgsniai. Jie tarsi nustatyti atrodyti laimingi. Tiesiog šaukte šaukia: "Man viskas gerai!". Juk nėra žmogaus, kuriam būtų viskas gerai.
Aš vienas iš tų žmonių.