Ypatingas.

Jis kvėpavo.
Kiekviena savo organizmo ląstele jautė kažką. Kažką tyro ir švelnaus. Deja, tas kažkas nuslydo jo glotniu paviršiumi ir jį prarijo žalia bedugnė.
Jis jautė priklausomybę nuo Vėjo. Priklausomybę nuo oro. Todėl Jis lyg ir norėjo nustoti kvėpuoti.
Vėjas ant jo supyko. Jis supykdė Vėją. O tai buvo neleistina.
Atsivėrė bedugnė. Jis krito.
Bedugnė nėra jau tokia bloga. Vėjas klydo.

Ir tik ryški raudona spalva rodė jo egzistenciją.

Lapas ant žolės.