Kaip šiais laikais mutuoja grupių įvaizdžiai

PRIEŠ:

PO KIEK LAIKO:

DABAR:



Žmonės, gelbėkim visatą, kol dar nevėlu.

Jeigu prasidėjo, tai ir pasibaigs.

Kaip vakar save pamenu - sėdinčią, rankomis galvą remančią ir tyliai mintyse dejuojančią dėl kiekvieną dieną vykstančių kontrolinių bei ankstyvų priverstinių atsikėlimų ryte. O dabar aš čia - be nuotaikos ir adrenalino jausmo, liūdnu veidu sėdinti priešais akis gadinantį kompiuterio ekraną.

Vieną antradienio rytą susiruošiau ganėtinai anksti, laiko turėjau, tad nusprendžiau iš namų išeiti anksčiau. Beje, pirma pamoka ekonomika, o kadangi kartą teko stovėti prie durų ir klausytis pamokslo, dėl trijų minučių pavėlavimo, tokį apsisprendimą vertinau gana protingu. Turint omeny eilinį rudens rytą, buvo šiltoka, tačiau ir maloniai žvarbu. Ėjau atsipalaidavusi ir neskubėdama. Jaučiausi nuostabiai, mane gaubė rytinė tamsa, todėl aplinkiniai manęs nematė ir aš nemačiau jų.

Nesijaučiu jaukiai, nes kiti mane ima įsivaizduoti kitaip. Ir tai keičia mane pačią.

... bet aš norėjau vis dar išlikti sau artimas. Troškau savyje saugoti ką nors, kas primintų man, dėl ko čia esu, kodėl kiekvieną rytą atmerkiu akis. Artumas su aplinkiniais jau neberūpėjo, man reikėjo kai ko kito - susidraugauti su pačiu savimi. Tai buvo sunkiau, negu maniau, jog bus. Nes kas kart pažvelgus į veidrodį, mano vidinis atspindys nuo manęs nusisukdavo.


Ir kaip aš galiu dėkoti Tau, jeigu Tavo akimis pasaulis gražesnis?

Kiau ir Pliupt

Rimtai, niekad nemaniau, jog chemija gali bent lašeliu praskaidrinti vakarą.

Aš ir Mano nesuvokimas

©2007-2009 ~Fotokonstruktor

Kartais žmogui taip nutinka, jog praeities prisiminimų fragmentai iškyla akyse tada, kai to mažiausiai tikiesi. Taip nutiko ir man.
Vasarą keltis anksti man buvo būdinga, todėl toks reiškinys daugiau nieko nebestebindavo. Kiekvieną sekmadienį susitikdavome kieme ir eidavome prie bažnyčios... pirkti saldainių. Ta pigi sintetika sugeba papirkti kiekvieno vaiko, nuo saldumynų salstančią, širdį. Tačiau tą sekmadienį mes priėjome prie moters, kuri pardavinėjo religines knygutes ir rožančius. Blizgančiomis akimis stebėjau, kaip jie atspindi saulės spindulius. Moteriškė kažką pasakė, bet aš neišgirdau.
-Pigi knygutė, tau patiktų,- antrą kartą jai pakartojus, aš žvelgiau į tai, apie ką ji kalba.
Nedidelė knygelė, su Jėzaus paveiksliuku ant viršelio. Draugė žvelgė į mane klausiamu žvilgsniu, jai, tiek pat, kaip ir pardavėjai, buvo įdomu, ką aš atsakysiu.
-Pagalvosiu,- numykiau, nes atsakyti "ne" atrodė per daug nemandagu.
Paėjome kiek tolėliau ir aš draugę pastūmėjau link stalo, ant kurio buvo sukrauti įvairiaspalviai saldainiai.
-Pirksi saldainių?-ji paklausė ir ėmė kuisti kišenes, pilnas centų.
-Žinoma,- atsakiau.
Draugė akimirką susimąstė ir bereikšmiškai žiūrėjo į saldainius, maniau, jog ji renkasi, tačiau pasirodė, jog jos galvoje knibždėjo mintis.
-Nemanai, kad ta moteris įsižeis, jog vietoje knygutės pirksi saldainių?
-Kodėl?-nesupratau ir negalvodama atkirtau: -Juk pinigai mano.

Tereikia vienos replikos, vieno menko žodžio ir aš viduje vėl imu birti į šipulius. Gana ilgai klijavau tai, kas iš manęs liko, tačiau pamažu imu suvokti, kad tai neištvers. Imu suvokti, jog aš pati neištversiu to košmaro, to jausmų raizginio, kuris manyje išsikerojęs tūno. Tai niekada nesibaigs, TAI NIEKADA NESIBAIGS.
Po velnių, man bloga nuo savęs, noriu su kuo nors pasišnekėti, bet nėra su kuo.
Bus. Paprašysiu mamos, kad būtų.

Laad je batterijen op.

"Gabriel: Falling is the last thing an angel feels."

Mistinės tematikos filmai mane žavėjo jau nuo vaikystės, nes tai buvo dalis mano viso įsivaizduojamo pasaulio, visi tie magai, vampyrai, angelai ir demonai. Apskritai (taip ir norisi rašyti 'aplamai', bet mane jau pamokė taisyklingo lietuvių kalbos vartojimo, tad privalau jo laikytis, nes egzai ir panašiai), myliu dalykus, kurių pilnai niekada nesuprasiu. Visi tie mistiniai dalykėliai gyvenimui prideda to elementaraus lengvumo, kai neprivalai į viską žiūrėti rimtai. Turbūt todėl jie ir traukia mane į savo raizginį, nes suvokiu, koks pasaulis yra ir turi būti rimtas, tačiau toli gražu, nenoriu, kad jis toks būtų.

Žodžiu, įsibėgėjęs ruduo mums teikia retą progą ir siūlo akies krašteliu pažvelgti į saulę. Smagiausia yra tai, jog ją aš galiu stebėti iki tol, kol ji nuspręs vietą užleisti mėnuliui. Namuose, per langą. Kai tėtis telefonu džiaugėsi dėl nepakartojamo oro, kurio taip godžiai kvėpė jo plaučiai, aš panorau, jog jis patylėtų. Kita vertus, tegu džiaugiasi, negu gaila?

The Autumn Effect: Šiuolaikinė Pasaulio Pabaiga