Dance Of The Headless Corpse

Ach, bemiegės naktys! Atsiguliau norėdama miego, tačiau akis privertė pramerkti vos ne kiekvieną naktį grojanti house/techno muzika. Kartas nuo karto, pamažu prie to pripranti taip pat, kaip ir prie liaudiškų dainų penktadienio ir sekmadienio vakarais per "Kam per 40" diskotekas. Bet šįkart jie tuo nepasitenkino, ne, jiems reikėjo daugiau. Akivaizdžiai išgėrę, tiksliau, akivaizdžiai nugirdę merginas, jas dar ir atsitempė prie savo nuo "bumčikų" krutančių, patiuninguotų mašinėlių, pasisodino ir ėmė juokauti. Panelės, tiesiogine prasme, žviegė, kaip skerdžiamos kiaulės. Taip prasiklausiau jų maždaug valandą, tikėjausi, jog susivoks ir važiuos savo naktį pratęsti kokiame nors butuke ar šiaip užkampyje. Viltis miršta paskutinė, bet ji, vis dėl to, miršta. Taigi, susinervinusi uždariau langus ir kritau į lovą. Net taip išreklamuoti plastikiniai langai neapsaugo nuo užknisančio triukšmo lauke. Po akimirkos supratau, jog šitaip be šviežio oro miegoti man yra neįmanoma, tad vėl atsidariau langus, pasiryžusi ištverti visą tą košmarą. Mano nuostabai, lauke buvo gana tylu - girdėjosi tik tylūs vaikinų balsai. Štai kur normalūs žmonės! Turbūt juos užkniso tos vištos, išvarė jas lauk (arba paprašė draugelio, jog jas parvežtų) ir susėdo sau ramiam vyriškam pokalbiui su alaus buteliais rankose. Teisingai.
Ryte netyčia galvą išsiploviau su tėčio šampūnu. Ir nepasigailėjau, beje, nes kvapas man patiko.
Maudydamasi mąsčiau, kiek daug laisvės aš gausiu, kai Aistė susikraus lagaminus, apkabins verkiančią mamą, linktels galvą, jog taip, aš žinau, kad reikia praleisti automobilį iš kairės, ir išvažiuos. Nuo tada aš gausiu tiek laisvės, kiek gyvenime rankose nelaikiau. Galėsiu daryti, ką tik noriu ir kada noriu. Iš dalies dėl to ir baisu, nes neturėsiu žmogaus, kuriam galėčiau atkišti matematikos uždavinį ir pareikšti, jog jo nesuprantu, negalėsiu papasakot to, kas įvyko mokykloje.
Turiu dar mėnesį seseriškos meilės.
Lol.

Priėjusi sienos galą, kiek ilgiau sustojau prie paskutinio paveikslo. Galerijoje buvo vėsu ir gaivu, jokiu išskirtiniu kvapu oras ten nepasižymėjo. Tokioje bekvapėje erdvėje buvo itin lengva užuosti moteriškų kvepalų aromatą, kuris prieš mane kabojusiam paveikslui suteikė dar daugiau meniškumo. Tinkama atmosfera. Paėjusi toliau, susivokiau, jog kvepalų kvapas vis dar nedingo - jis tvyrojo ore prie kiekvieno mano prieito paveikslo, tarsi pažymėtas takas. Taip stebėdama meno kūrinius ir rydama nuostabų kvapą, praėjau pro prie vieno kūrinio stoviniuojančią moterį. Tada tarsi atsirado barjeras - toliau nuo jos kvepalų kvapo užuosti nepavyko. Toje galerijoje ji paliko dalį savęs.
Labiausiai kvapą užgniaužė ir keliolika minučių privertė pastovėti du Ferdynand Ruszczyc paveikslai.

"Nec mergitur"

Šis kabojo beveik per visą sieną, ryškios spalvos ir detalės privertė susižavėti ir tiesiog įsimylėti šį paveikslą.


"Kalnas su aukuru naktį"
(originalaus pavadinimo nežinau)

Gaila, jog didesnio paveikslėlio nėra. Čia net paveikslo nesimato... Tačiau net ir čia matosi, jog dangus - nuostabaus grožio.

Buvo dar keletas tapybos kūrinių, bei fotografijų, tačiau nespėjau nusirašyti jų autorių ir pavadinimų...

Galvoje vis dar skamba Čiurlionio "Ruduo (VL 264)".

Nes taip likimas lėmė.

Kai mama kokį dešimtąjį kartą savo visiems sprendimams padėjo tašką ir viską užbaigė savo "bus taip, kaip likimas lems" teorija, aš jos paklausiau, ar ji, asmenybė gyvenanti tokiame mokslo ir technologijų pasaulyje, vis dar tiki kažkokiu likimu, kuris kiekvienam pasaulio žmogui yra numatęs paskirtį ar tikslą. Taip, žinoma tikiu, atsakė. Atrodo, jog viskas čia normalu, tačiau mano mąstymui koją pakišo faktas, jog Dievu ji netiki.
Susimąsčiau - kas iš viso yra tas likimas? Kiek žinau, daugiausia jis apsireiškia kiekviename pigiame žurnale, horoskopų skiltyje. Ten likimas lemia viską, tad visa tai būtų galima pavadinti "horoskopiniu" tikėjimu. Tokiu atveju tikėjimo dievas - Likimas.
Vis dėl to, kažkuo žmogus turi tikėti. Tikėjimas bet kokiam žmogui suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, nes mintis, jog egzistuoja kažkas gero, kas tave saugo, net didžiausią nusivylimo akimirką padeda atsistoti ant kojų ir sugrįžti į senas vėžes. Pažvelkim tiesai į akis - tikėjimas jungia pasaulio tautas ir jas suvienija taikai vien dėl to, jog jie visi tiki į kažką tokio, kurio egzistavimas turbūt niekada nebus įrodytas arba iki galo paneigtas.

Tos pačios vienodos. Ilgos. Nuobodžios. Vienišos. Dienos.

Dažnai mes bandome padaryti kažką, kas primintų mums praėjusią dieną. Ji mums kažkuom svarbi, todėl trokštam ją kažkaip pažymėti. Tai iš dalies primena randų paskirtį - puikus būdas susipažinti, pradėti pokalbį ir... tiesiog prisiminti dieną, kai jį įgavai.

Grožis

Kartą pasaulį išvydo nauja gyvybė, kurios grožis nustelbė kiekvieną esybę aplink. Ji augo girdėdama komplimentus, o jos žingsnius visada lydėjo nuostabos aikčiojimai. Bėgant laikui ėmė vystytis asmenybė, bet, deja, ir pasipūtimas bei arogancija - du nuodai, ėdantys grožį iš vidaus. Tačiau nepaisant to, visi aplinkiniai vis tiek jautė jai aklą meilę.
Kiekvieną dieną ji bėgdavo į mišką prie upelio ir žiūrėdavo į savo atvaizdą jame.
-Kokia aš graži!- vis girdavosi tekančiam upelio vandeniui.
Tačiau vieną dieną gražioji gyvybė paslydo, įkrito į upelį ir nuskendo...
Miške gyvenančios nimfos dažnai matydavo slampinėjant Gražiąją ir stebint save upelyje. Dvi nimfos suprato, jog miške ji nebepasirodo, tad nusprendė paklausti upelio, gal jis žino apie jos dingimą. Atėjusios rado upelį verkiant.
-Kur Gražioji?- paklausė viena nimfa.
-Ji kiekvieną dieną pas mane ateidavo, tačiau kartą paslydo ir nuskendo...- verkšlendamas atsake upelis.
Nimfos susižvalgė.
-Dabar suprantam, kodėl tu verki - juk tu vienintelis galėjai stebėti jos grožį, o dabar jos nebėra!
-Ne... Aš verkiu todėl, nes jos akyse matydavau savo atvaizdą, o nuo šiol niekada nebepamatysiu, koks gražus aš esu.

Papasakojau savaip.
Zbigniew Preisner - The Beautiful Country.

Heavy is the head that wears the Crown.

Šiandien šiandien šiandien...

Šiandien ryte jaučiausi nepaprastai guvi, virtuvėje jau apie dešimtą sukinėjausi nuo vieno kampo prie kito. Šovė pašėlusi mintis - nors kartą gyvenime tokį savo energingumą išnaudoti kilniems tikslams. Pasitelkiau fantaziją ir sumaniau pagaminti saviškėms damoms pusrytukus. Ech, gaila, kad tokiomis dangiškomis situacijomis nėra tėčio, nes jis visada priekaištauja, kad nepagaminu valgyti ir beje, nelabai ką ir temoku. O tą momentinį mano laimės priepuolį jis, savo veidu, pilnu malonios nuostabos, būtų pakėlęs iki skalės viršaus ir aš, kaip trijų metų mergaitė, būčiau užsikorusi jam ant kaklo. Mėgstu matyti savo šeimos narius laimingus, o ypač tėtį, nes aplamai retai jį matau. Tai jau atrodo taip natūralu, jog kartais nesusimąstau, kaip man dėl to skaudu, kai jo nebūna šalia.
Tačiau nemažiau ką nustebęs atrodė ir mamos veidas, kai pamatė verdantį katilą su šešiais kiaušiniais. Išdykėliškai nusišypsojau ir pastrikinėjau vietoje iš džiaugsmo, jog vis dar sugebu nustebinti žmones.
Aistė į mano mažą "fiasko" žiūrėjo šaltai ir jokios nuostabos neišreiškė. Ji, turbūt, pamanė, jog aš trokštu dėmėsio arba tiesiog perprato mano dar vieną "iš lempos" atsiradusį energijos priepuolį. Ji mano, jog pažįsta mane geriau, negu kas kitas, ir tą man leidžia suprasti kiekvieną dieną, nes per menkiausią ginčą pasako man tą garsiai. Pasakysiu atvirai: iki to pažinimo jai dar toli gražu, nes kartais atrodo, jog pati savęs nepažįstu, o ką jau bekalbėti apie mane supančius žmones.
Du prieš vieną, tad apsimiegojusiųjų komanda šįryt laimėjo. Maniau, jog taip ir prasėdėsim tylėdomos, tačiau užsimezgė kalba apie Ameriką, jog ji keliasi prieš visą pasaulį, nors iš tiesų be Europos jos net nebūtų, paskui šnekėjom apie Obamą. Tada Aistė prašneko apie asmenybės testus ir kaip jos aprašymas ją labai atitiko. Įkalbėjom mamą atlikti tą testą, nes sesuo tiesiog įkvėpta to testo pasiryžo mane ir mamą priversti jį atlikti. Turbūt buvo įsitikinusi, jog sugebės mus geriau pažinti.
Juokėmės, kai mama mūsų vis klausinėjo: "Ar aš bendraujanti?", "Ar dažnai reiškiu emocijas?, "O kaip jums atrodo?". Buvo smagu, aš tyliai grojau gitara ir kūriau muzikinį foną. Tada net spėjau užmiršti tai, jog prie stalo tylėjau. Banždiau įsiterpti, tačiau Aistė vis paberdavo visokius faktus. Ji tokia protinga ir aš esu įsitikinusi, jog gyvenime ji mane pralenks. Nejaučiu jai dėl to neapykantos, ne, nė kiek, tačiau jaučiu neapykantą sau, nes puikiai žinau, jog visada galėčiau viską atlikti geriau.
Atėjo mano eilė. Atsakinėjau į klausimus bene valandą, nes jie buvo gana sudėtingi, o vardan rezultato tikslumo turėjau mintyse susikurti pavyzdį ir pagalvoti, kaip elgčiausi. Jos vis nekantravo, kada aš baigsiu. Nemėgstu skubinimų.
Bet dėl rezultato buvo verta.
Kažin, ar visi, atlikę tą testą, pasijuto taip pat sumautai, kaip ir aš, kai supratau, jog kažkokia interneto svetainė apie mane žino daug daugiau, negu aš pati? Vienas teiginys tiesiog mane išvertė iš kėdės, nes tai buvo gryniausia tiesa, kokią tik apie save girdėjau. Dažnai apie tai galvodavau, tačiau taip rimtai ir nepriimdavau.
"Vis dėlto, (mano tipas) sieks apsaugoti savo vidinį „aš“ nuo kitų žmonių, išskyrus keletą išrinktųjų, su kuriais suformuos artimus ir ilgalaikius santykius".
Dėl to "savęs pažinimo" iš dalies visą dieną jaučiausi priblokšta. Paskui atsigavau, kai atvažiavome į dvarelį (savo noru!) darbuotis. Aistė savavališkai pasisiūlė pjauti žolę (jai tai sekasi), o aš su mama ravėjau daržus. Iš tiesų, mes neblogai pasikalbėjom, tai gal buvo vienintelis toks normalus pokalbis vien tarp mūsų dvejų. Jaučiausi keistai. Norėjau jai atsiverti ir išsipasakoti viską, ką tuo metu galvojau, bet tiesiog nutylėjau. Nežinau kodėl, bet šeimos nariams nesu linkusi atsiskleisti. Kelis kartus dėl to gavau pasiūlymą nukeliauti pas psichologę, beje, tie viliojantys pasiūlymai buvo užglaistyti mamos ašaromis, nes aš jai, cituoju, niekada nepasakoju, kas dedasi mano galvelėje. Aš pati kelis kartus joms minėjau, jog nenoriu kalbėti apie savo jausmus. Turbūt dėl tokio uždarumo mane paveikė įtampa mokykloje, stresas dėl... Jaučiu, jog nebenoriu apie tai net rašyti.
Dabar man lyg ir norisi verkti, nes liūdnos Hurt dainos man dažnai įvaro tokią nuotaiką. Ir tai buvo pirmas kartas, kai taip smulkiai savo mintis aprašiau bloge.
Gal ir paskutinis, gal ir ne.