Mano Mylimasis.

Ak, mano meile, kodėl tu egzistuoji popieriaus lape, mano mintyse ir sapnuose, bet, deja, ne realybėje?

Mokytojos veidas švytėjo, ji prieš mus stovėdama grąžė rankas, o akyse atsispindėjo tas nekantrumas, kuris tūno mažo vaiko veide. Maloni ir jauki šypsenėlė puošė jos veidą, ji kantriai laukė tylos. Aiškiai supratau, jog šiandien man ir mano pieštukui teks kažkokia neįprasta užduotis. Nekantriai pasimuisčiau galiniame suole prie lango.
-Esu tikra, jog šiandienos tema ypač patiks mergaitėms,- ji tyliai sukrizeno, lyg ta užduotis patiktų ne tik mergaitėms, bet ir jai pačiai. -Merginos pieš savo Mylimuosius, o vaikinai - savo Mylimąsias.
Viename klasės gale pasigirdo arkliškas prunkštimas, kitame - drovūs nuostabos šūksniai. "Nuostabu" - aš užsiguliau suolą ir užsimerkiau. Bandžiau įsivaizduoti tą, kurį galėčiau vadinti savo Mylimuoju: žaisminga šypsenėlė, nevalingi plaukai, gyvas ir energingas žvilgsnis, tačiau pats Jis spinduliuoja keista, paslaptinga aura, tačiau tai tik ir vilioja prieiti arčiau, leisti save atiduoti Jam, Jo globai ir šilumai.
Žvilgtelėjau į klasiokes: jos įsikniaubusios savo popieriaus lapus, su keistomis išraiškomis veiduose, pieštuku braukė linijas lape ir piešė savo mylimųjų atvaizdus. Jos piešė, o aš turėjau Jį sugalvoti. Kad ir kaip man pasisektų Jį nupiešti, kad ir kaip kruopščiai parinkčiau spalvas Jo išvaizdai, Jis vis tiek bus netikras ir nerealus.