5 Centimeters Per Second

Šiandien paaukojau savo ne itin brangaus gyvenimo 63 minutes laiko, vien tam, jog sužinočiau, kokį atstumą sakuros žiedelis įveikia krisdamas žemėn - "5 Centimetrus Per Sekundę".
Pirmą kartą susidūriau su japonų režisieriumi Makoto Shinkai ir pirmasis įspūdis padarė savo - likau sužavėta ir nuo pačios pirmos akimirkos iki pat paskutinės supratau, jog prie šio režisieriaus darbų būtinai sugrįšiu.


Pirmasis, ir bene pats pagrindinis filmo aspektas - spalvos. Jos užburia akis, vos tik pažvelgus į ekraną, ir tie nuostabūs atspalviai, pasirodantys vienas paskui kitą, tiesiog ima ir pakeri, lyg sukausto priešais ekraną ir palieka žiūrovą, skęstantį spalvose. Visas detalumas ir kerintys gamtos vaizdai priverčia susimąstyti, jog veikėjai gyvena pasakoje.

Istorijoje gal ir neišvysime nieko naujo: pasakojimas apie du žmones, kuriems tiesiog nebuvo lemta būti kartu. Į šią istoriją įsivėlė ir dar vienas žmogelis, kuris pagal "dviejų širdžių taisyklę", neturėjo pakliūti į scenarijų. Būtent todėl ir buvo liūdna, jog pasiteisino teiginio "trečias nereikalingas" egzistavimo prasmė.
Nepaisant to viso aplinkos grožio, vieną akimirką, tik akimirką, galvoje suspurdėjo mintis, jog galbūt filme pasitaikė scenų, kuriose buvo nepagailėta sentimentalumo ir gal tai pasirodė šiek tiek perdėta, bet, o varge, nesinori net ką nors bloga ir sakyt apie, vis dėl to, nuostabų filmą.
7/10.