Jis ir Jo laukimas bei viltis.
Dar vienas vilties kupinas žvilgsnis į pašto dėžutę ir - nieko. Nusivylimo banga nusmelkė Jį nuo galvos ligi kojų - tai jau tapo taip įprasta, lyg rutina, kuri jau Jo iš dalies nebestebino. Kaskart žvilgteldamas prieš tai pagalvodavo, jog, turbūt, ir vėl bus tuščia, tačiau pats nepajusdavo, jog nuo tokios minties lyg didžiulė priešprieša užgimdavo maža svajonė ir viltis, jog galbūt, tik galbūt, šiandien jį aplankys sėkmė ir sugniauš savo glėbyje.
To laiško jis laukė jau ilgai. Atsakymas turėjo nulemti jo tolesnį gyvenimą, sudaužyti arba išpildyti jo svajones. Tačiau jis tikėjo, jog Ji sutiks, Ji parašys ir jie vėl galės būti kartu. Ta svaigi laimė vėl grįš pas Jį, gyvenimas vėl įgaus spalvas ir viskas bus gerai. Vėl.
Laukimas ėmė pamažu naikinti tą viltį viduje: jeigu Ji negavo Jo laiško? Jeigu Ji taip Jo nekenčia, jog Jai ranka nepakilo net Jam atrašyti? O jeigu?... Daug galimybių ėmė gimti jo galvoje, tačiau ta vis dar neužgesusi viltis kaskart rasdavo pasiteisinimą ir tai jam padėjo ištempti iki ryto.
Viltis atgimė iš naujo, tik šįkart Jis juto, jog nuojauta neapgaus. Akies krašteliu pažvelgė į pašto dėžutę ir... O džiaugsme! Mažas, nedidukas, baltas, lyg sniegas, vokelis gulėjo jo delne. Jis su džiaugsmu ir susijaudinimu lėtai bandė jį atplėšti, bet Jam drebėjo rankos, o širdis virpėjo, jautėsi, lyg mažas vaikas. Ištraukus laišką iš vokelio, Jis galėjo prisiekti, jog užuodė Jos kvapą, jau jautė Jos rankas, kurios lietė ta menką, tačiau kartu tokį brangų laiškelį. Vos privertė pajudėti savo iš susijaudinimo sustingusias rankas ir išlankstė laišką. Išplėstos blizgios Jo akys įsmigo į šaltai baltą popieriaus lapą. Kojos nutirpo, Jis girdėjo savo širdies plakimą, kuris pamažu tapo ritmu, kuris skambėjo ausyse, kaip ir tas griežtu, smulkiu raštu parašytas žodis:
To laiško jis laukė jau ilgai. Atsakymas turėjo nulemti jo tolesnį gyvenimą, sudaužyti arba išpildyti jo svajones. Tačiau jis tikėjo, jog Ji sutiks, Ji parašys ir jie vėl galės būti kartu. Ta svaigi laimė vėl grįš pas Jį, gyvenimas vėl įgaus spalvas ir viskas bus gerai. Vėl.
Laukimas ėmė pamažu naikinti tą viltį viduje: jeigu Ji negavo Jo laiško? Jeigu Ji taip Jo nekenčia, jog Jai ranka nepakilo net Jam atrašyti? O jeigu?... Daug galimybių ėmė gimti jo galvoje, tačiau ta vis dar neužgesusi viltis kaskart rasdavo pasiteisinimą ir tai jam padėjo ištempti iki ryto.
Viltis atgimė iš naujo, tik šįkart Jis juto, jog nuojauta neapgaus. Akies krašteliu pažvelgė į pašto dėžutę ir... O džiaugsme! Mažas, nedidukas, baltas, lyg sniegas, vokelis gulėjo jo delne. Jis su džiaugsmu ir susijaudinimu lėtai bandė jį atplėšti, bet Jam drebėjo rankos, o širdis virpėjo, jautėsi, lyg mažas vaikas. Ištraukus laišką iš vokelio, Jis galėjo prisiekti, jog užuodė Jos kvapą, jau jautė Jos rankas, kurios lietė ta menką, tačiau kartu tokį brangų laiškelį. Vos privertė pajudėti savo iš susijaudinimo sustingusias rankas ir išlankstė laišką. Išplėstos blizgios Jo akys įsmigo į šaltai baltą popieriaus lapą. Kojos nutirpo, Jis girdėjo savo širdies plakimą, kuris pamažu tapo ritmu, kuris skambėjo ausyse, kaip ir tas griežtu, smulkiu raštu parašytas žodis:
NE.
posted by Emilie. at 16:51
0 Comments:
Rašyti komentarą
<< Home