Keiskime temą.

Šiąnaktinio neišsimiegojimo paveikta, sėdėjau sulipusiomis akimis suole, matematikos kabinete. Ne, tai ne nebuvo pirma ar antra pamoka, tiesiog visą dieną mano protas miegojo. Tiesiog viską sąžiningai nusirašinėjau nuo lentos, net nebandžiau suprasti tų plokštumų ir projekcijų. Pakreipiau galvą link lango - nuostabus vaizdas, kapinės atsiveria visu grožiu. Ir tada pirmą kartą per visą dieną susimąsčiau - šiandien penktadienis. Hmm, po penktadienio eina šeštadienis, mm, miegas... Šeštadienis... Šeštadienis? Oh, snap, Cosplay.
Praėjus nuostabaus ilgio laiko tarpui, tai yra, savaitei, sąmoningai, kaip ir kiekviena mano amžiaus persona, supratau, jog mokykla jau per gerklę lenda. Ne dėl to, jog į ją reikia eiti, bet dėl to, jog visas pasaulis aplink ją ir tesisuka. Nesvarbu, jaunas tu ar senas, vis tiek nors kartą, pasikartosiu, nors kartą, pakliūsi į pokalbį apie mokyklą. Būtent tai labiausiai ir erzina, jog populiariausia mano pokalbių tema yra apie baltų kabinetų pastatą, jau net nesvarbu, ar pačioje mokykloje, ar kokioje kavinėje. Mokykla. Mokykla. Mokykla. Mokykla. Aghh.
Su menku susierzinimu įterpiu tą žodį į žymių sąrašą. Tebūnie. Negi gaila?