Jis ir Jo ateitis.

©2009 ~ekozan

Jis jau gerą pusvalandį stovėjo prieš veidrodį, rankoje laikydamas du skirtingus kaklaraiščius ir ,pats to nesuprasdamas, apsimetė, jog renkasi, kurį šiandien užsirišti. Giliai savyje jis suvokė, jog jį laiko noras niekur nevažiuoti ir likti namuose ten, kur tūnojo Jo ilgai kurtas ir puoselėtas gyvenimas.
-Rinkis šitą, - Jis net nepajuto, kaip jos rankos apsivijo kaklą ir mikliai užrišo nepriekaištingą mazgą.
Šypsena nutvieskė Jo veidą taip, tarsi viduje niekas nedraskytų į šipulius, tačiau žmonos prisilietimas šią akimirką skaudino Jį dar labiau. Bėgant laikui, gyvenimas Jį išmokė užsidėti kaukę ir slėpti jausmus.
Gėlių puokštę Jis padėjo ant sėdynės ir pats atsisėdo už vairo. Pirmą kartą pasukti raktelį buvo taip sunku, Jis be galo norėjo važiuoti, tačiau baimės jausmas, jog Jo taip ilgai ugdytas pasitikėjimas savimi vėl sutrupės, kaustė ir Jį menkino.
Meilė Jai buvo nesibaigianti - Jis tą suprato, vos pirmą kartą pasakęs Jai tuos tris žodžius. Ir meilė nesibaigė iki šiol. Būtent dėl to Jam prireikė daug pastangų, jog sugebėtų atsistoti ant kojų ir nors penkių valandų bėgyje apie Ją nepagalvoti. Tačiau pamatyti Ją dabar, kai viskas Jo gyvenime klostosi taip gerai, buvo didelis išbandymas - reikėjo perlipti per save.
Signalas už nugaros, žalia spalva prieš akis - mintys Jį išblaškė.
Su gėlių puokšte rankoje Jis stovėjo prieš pastatą - tokį nekaltą ir niekuo neišsiskiriantį nuo kitų, dėmesį atkreipė tik ant langų uždėtos metalinės grotos ir pro jas žiūrintys liūdni veidai, kurie tarsi tikėjosi, jog lankytojas atvyko pas vieną jų.
Eidamas koridoriumi, Jis sugebėjo save nuraminti, tad jautėsi gana ramus ir tikėjosi, jog viskas truks neilgai. Ta ramybė pamažu blėso sulig kiekvienu žingsneliu arčiau jos palatos durų. Jas atvėręs, Jis nepakėlė galvos, skubiai įėjo į vidų ir prieš save atkišo gėles.
-Čia tau gė... - sakinys įstrigo burnoje, pilnai iš ten ir neišėjęs.
Ant lovos gulėjo Ji - baltais marškiniais, sulipusiais plaukais, kurie dengė beveik visą Jos veidą. Tačiau Jis regėjo Jos žvilgsnį - jis buvo tuščias ir beprasmis, nukreiptas į sieną ir į nieką daugiau. Tokia Jos išvaizda sukaustė Jį, Jam net norėjosi garsiai nusijuokti iš savęs, kad praleido pusvalandį rinkdamasis kaklaraištį, kai tuo metu turėjo svarstyti, kokius žodžius Jai ištarti. Vietoj juoko, iš Jo lūpų pasigirdo tyli dejonė, nes Jį apėmė nesuvaldomas kaltės jausmas.
Jis suprato, jog ne Ji paliko Jį, o Jis paliko Ją.