I'm a Rebel!

©2005-2009 ~ravishing

Šios dienos popietę praleidau klausydamasi senų ir labai gerų dainų (eht, tie prisiminimai):

She's a Rebel.
American Idiot.
Wake Me Up When September Ends.
Boulevard of Broken Dreams.

Velnias! Pasijutau sumautai gerai! Pasijutau tokia laisva - I'm a fuckin Rebel!
Reikia dažniau klausytis Green Day. Jų dainos iš proto varo, norisi lipt nuo tos kompiuterio kėdės ir dainuot, šokinėt, rėkt!
"Don't wanna be an American Idiot!" Yeah, man ir čia gerai!
Kodėl kodėl kodėl aš, po velnių, anksčiau neįsijungiau jų dainų? Jos veikia kaip "Happy Pills". :D
Ooh, ramios dainos lipa man ant galvos.
Dar kartą įsitikinau, jog dainos nulemia mano nuotaiką.
Damn....
Noriu būt Rebel.

"She's a rebel
She's a saint
She's salt of the earth
And she's dangerous!"

Liūdnas žmogeliukas molio.

"Turėtum jaustis kaip liūdnas žmogeliukas molio.
Kur pagarba sau prapuolė?"

"Ar liūdnas žmogeliukas molio gali džiaugtis gyvenimu?"
"Juk jis iš molio, jis neturi jausmų."
"Ar liūdnas žmogeliukas molio gali mylėti?"
"Kaip jis gali mylėti? Juk meilė - tai džiaugsmas, o žmogeliukas visada liūdnas."
"Ar liūdnas žmogeliukas molio gali svajoti apie meilę?"
"Gali. Bet jis turi suprasti, jog tai bus tik iliuzija."
"Bet jeigu jis gali svajoti, jis gali ir mylėti."
"Kodėl?..."
"Nes meilė - tai džiaugsmas ir kartu liūdna iliuzija."

Jis ir Jo meilė.

-Matai tas duris? Jeigu dabar pro jas išeisi, aš neteksiu gyvybės, nuvysiu, kaip gėlė, kuriai pritrūko deguonies, kad galėtų skleisti savo žiedus, nes tu esi mano oras, tu palaikai mano gyvybę. Vien girdint, kaip tu alsuoji šalia manęs, aš tarsi gimstu iš naujo, tampu kitu žmogumi, skleidžiuosi lyg gėlė, pamatau pasaulį kitomis akimis, nes jis staiga nušvinta, spalvos aplink pasikeičia, vien tik tau nusišypsojus. Pabusti ryte šalia tavęs man yra didžiausia dovana pasaulyje, man - tai didžiausias lobis, kokį tik kada nors žmogus yra apglėbęs savom rankom. O tave liesti... Didžiausia pagunda, nuodėmė. Nes vien tau priėjus arčiau, užuodžiu tavo odos kvapą, kiekvienas žodis, kurį tu tari, skamba man lyg gražiausia daina. O kai tau liūdna, kai tavo veidas apsiniaukia, o iš dangaus mėlynumo akių ima byrėti ašaros, man atrodo, jog širdis tuoj plyš, jaučiu, jog tada padaryčiau bet ką, gyvybę atiduočiau, jog tu vėl nusišypsotum ir skardžiu balsu nusijuoktum.
Ir jeigu tu dabar išeisi, nužudysi mano sielą, pasmerksi mano kūną amžinoms kančioms.
-Tu manęs nemyli. Tu myli tik tą idealios meilės idėją.

Strawberry Swing.

"They were sitting. They sitting in the Strawberry Swing. Every moment was so precious.
I remember we walking into Strawberry Swing. I can't wait 'til the morning, wouldn't wanna change a thing.
It's such... It's such a perfect day...
Now the sky could be blue I don't mind without you it's a waste of time..."

Širdį virpina jau patys pirmieji Chris Martin žodžiai, jie kaip strėlės sminga į širdį, ten, kur saugomi prisiminimai. Prisiminimai, kuriais noriu pasidalinti su savo vaikais ir anūkais, paskui su jais kartu ir užgesti.
Tai buvo laikas, kai saulė kaitino žemę ir mūsų sielas, vertė juoktis pilna širdimi. Nerūpėjo daugiau niekas, gyvenom tik čia ir dabar. Užmigdavom su tuo juoku širdyse ir pabusdavom su juo lūpose ryte. Tada nebuvo nieko: nei liūdnų minčių, nei skausmo, nei ašarų, tik tas saldus juokas ir nuotykių, naujovių troškimas. Buvome lyg maži vaikai, troškome pažinti pasaulį iš naujo, suvokti viską, kas vyksta aplink ir į tai įsigilinti.
Tai buvo laikas, kai vieni be kitų negalėdavome tverti, trūko vienam kito kaip oro, kaip tos saulės. Tik visi kartu pasijusdavome tokie beprotiškai laimingi, tokie laisvi, tokie jauni, pasiryžę bet kam.
O dabar atėjo laikas, kai aš visa tai prisimenu, pamenu viską, kaip vakar, išgyvenu viską iš naujo, tik šįkart tai darau viena.

Transamerika.

Šiandien, kadangi eilinį kartą sergu, nusprendžiau pažiūrėti kokį nors filmą, nes mano kolekcija vis kaupiasi, o neperžiūrėtų filmų taipogi daugėja. Pasirinkau 2005 metų filmą - "Transamerika". Ne kartą buvo rodytas per televizorių, bet taip ir negavau progos jo pamatyti.



Stenlis, vyras, kuris visą savo gyvenimą save laikė moterimi, galiausiai sulaukia galimybės pasidaryti operaciją ir pilnavertiškai jaustis tikra moterimi. Bet, deja, gyvenimas filme nebūtų gyvenimu, jeigu ne likimo pakišta koja: Stenlis, tiksliau, Bree, sulaukia labai keisto skambučio iš nepažįstamo vaikino, kuris teigia, jog šiuo telefono numeriu turėjo atsiliepti jo tėvas. Atrodo, jog Bree nelieka labai nustebusi po tokio skambučio, ji tiesiog imasi drastiškų priemonių: pasako, jog jo tėvas išsikraustė ir numeta ragelį.
Kitą dieną ji papasakoja tą keistą nuotykį savo psichologei ir ši uždraudžia jai operuotis, kol Bree nesutvarkysianti šio reikalo.
Bree neturi kitoks išeities, nes kelias link jos svajonės lieka užkirstas, tad ji važiuoja susitikti su Tobiu - savo sūnumi.

Filmą savo nuožiūra įvertinau stipriu šešetu, nes, vis dėl to, man kažko jame trūko, arba kažko buvo per daug. Bet likau apakinta Felicity Huffman aktoriniais sugebėjimais. Gerai visi ją pažįsta iš serialo "Nusivylusios namų šeimininkės", bet tik filme "Transamerika" atsiskleidžia jos profesionalumas. Retas aktorius sugeba atlikti tokius visiškai skirtingus vaidmenis, na, o šią aktorę lieka tik sveikinti.

Beje, filme buvo galima rasti ir labai šmaikščių dialogų. Vienas, labiausiai įstrigusių ir, turbūt, juokingiausių:

Toby: Did you know that the Lord of the Rings is gay?
Bree Osbourne: I beg your pardon.
Toby: There's this big, black tower, right? And it points right at this huge burning vagina thing, and it's like the symbol of ultimate evil. And then Sam and Frodo have to go to this cave and deposit their magic ring into this hot, steaming lava pit. Only at the last minute, Frodo can't perform, so Gollum bites of his finger. Gay.

Vienas plius šeši.

Šiandien pažvelgiau pro langą ir kad žaibas mane trenktų - jeigu nuo žemės nuvalytumėm sniegą, uždėtumėm medžiams lapus, termometro skalei pridėtumėm šiek tiek daugiau padalų link pliusinės pusės, diena būtų lygiai tokia pati, kaip mano penkioliktasis gimtadienis praeitais metais.
Ir kažkaip liūdna pasidarė, nes nebuvo tas gimtadienis kažkoks ypatingas, koks nors, jog tik jį prisiminus, iš kart pultum kvatotis ir braukti ašaras - "Geri laikai buvo". Neeeh. Maniškis gimtadienis buvo tragedija, nes mane pačią gimtadienio dieną visada pagauna "Priešgimtadieninis stresas", nes visada sužinau tai, ko tikrai tą dieną nenorėčiau žinoti. Žodžiu, naujienos nelauktos, nuotaika sugadinta ir sudie keturiolikti metai!
Pamąsčius dar šiek tiek giliau, mane nutrenkė dar viena, šiek tiek įdomesnė mintis: "Žmogau, tau už keletos mėnesių bus šešiolika!". Šešiolika?? Po galais, būdama vienuolikos svaigdavau su kiemo draugėmis, kurios buvo už mane dar ir jaunesnės, kaip švęsiu savo šešioliktąjį: tėvų nėra, "tūsas" toks, jog jau galvą nuo muzikos skauda, mylimą vaikinuką apsikabinus stoviu ir nuoširdžiai juokiuosi, aišku, alkoholis laimės dar pridėjo. Tada visos giliai atsidusdavo ir imdavosi graužtis, kaip toli tas šešioliktasis. Jau nebetoli ir net keista. Jokio mylimo vaikinuko nebus, muzikos garsios taip pat, apie alkoholį iš vis nutylėsiu. Bus tik tėvai mane apsikabinę, apsiašarojusi mama, kuri vis nesiliauja kalbėti apie tai, kaip aš šliaužiojau grindimis, kai dar buvau "lelis".
Dabar tie metai atrodo tokie nebesvarbūs, nes vis dar jaučiuosi lyg vienuolikos. O kaip nervina, kai ginčai sprendžiami "Tylėk, maže, aš vyresnė už tave" principu. Lyg tas amžius iš vis ką nors reikštų.

Paprasta kaip du pšš pšš!

Mano didelei laimei, šiandien pavyko užtęsti savo atostogas. Ir būtent šiandien aiškiai supratau vieną dalyką - man reikia susirgti, kitaip rytoj kulniuosiu į mokyklą. O aš to nenoriu, nes tada man reikės atsiskaityti anglų žodžius ir kęsti visokį kitą "brūdą". Aišku, viso mokyklos gyvenimo tikrai nenusimuliuosiu, bet bent dalį jo - tai tikrai.
Kadangi jau esu patyrusi simuliantė, tai pasidalinsiu savo simuliavimo taisykles kartu su jumis, jeigu kartais prisireiktų.

SIMULIAVIMO PLANAS IR TAISYKLĖS:

1.Vieną rytą atsikėlei ir supratai, jog nebenori eiti į mokyklą ir tavo protas primygtinai reikalauja atostogų. Puiku. Bet geriausiai būtų, jog ta diena - sekmadienis - šventa diena, skirta piktiems kėslams. Niekada nesirink darbo dienos (t.y. tų baisių dienų, kai reikia eiti į mokyklą), nes:
1) bet koks idiotas suprastų, jog jo vaikas nori neiti į mokyklą, jeigu jam prieš nosį atkišamas keistai per daug prišildytas termometras, likus vos 10min iki pamokų pradžios.
2) labai jau "laužtis" reikia: dejuoti, nutaisyti kankinamą veido išraišką ir vis tiek viskas dažniausiai nueina per niek.
Nuo darbo dienų jau atkalbėjau, tad liko atkalbėt nuo šeštadienio, o tam turiu paruošus keletą protingų faktų:
Simuliuot šeštadienį yra pati baisiausia klaida, nes:
1) pradėjęs piktuosius kėslus šeštadienį, būtinai turėsi namuose prasėdėt ne tik jį patį, bet dar ir sekmadienį.
2) tokiu atveju, reikės "laužtis" kaip reikalas, nes namiškiai tas dvi dienas slankiosis aplink ir vis burkuos, jog tu išgysi per savaitgalį. O tokių kalbų mums labiausiai ir nereikia.
3) ilgai lauktas savaitgalis išgaruos kaip dūmas, nes per jį visą prasėdėsi namuose, o pirmadienį vis vien turėsi savo pikta marmūze pasveikinti mokyklą.
Tad imamės sekmadienio.
2. Nedrįsk sekmadienį atsikelti su šypsena - ji pranašauja gerą nuotaiką ir blogiausia - puikią sveikatą. Tad pasveikink savo naują kaukę - nuvargusį veidą.
3. Jeigu įmanoma, ilgiau, nei įprastai, pagulėk lovoje.
4. Priėjęs prie pusryčių stalo atrodyk nusiminęs ir kantriai lauk, kol kas nors paklaus kas tau yra. Tada gūžtelėk pečiais ir atsakyk "Nieko". Neiškentusi mama būtinai paklaus ar kartais tu nesergi. Į šį klausimą niekada neatsakyk "Taip" arba "Ne". Atsakydamas šiais variantais parodysi, jog esi tikras savo atsakymu, o to tikrai nereikia. Tinkami atsakymai: "Gal..." ir "Gal nea...".
5. 85% jog tada tau į pažastį bus įgrūstas termometras. Imkimės liaudies patarimų: kišame termometrą prie radiatoriaus arba prie arbatos puodelio. BET. Kakta būtinai turi būti karšta, jog atrodytų, kad temperatūros tikrai yra. Dauguma mamų užsinori tai patikrinti.
6. Prišildžius bent 37C bus numygta "Aj, nieko čia tau nėr, pasveiksi". Bet mes puikiai žinom, jog paskui tas pats asmuo vakare siūlys neiti į mokyklą. Tad nenusimenam.
7. Garantuoju, jog gausi vaistų. Geriausia būtų juos kaupti į kokį mažą maišelį stalčiuje, kitaip jie numuš mūsų menką temperatūrą. Bet jeigu tėvai aplink trainiojas - be sąžinės graužimo tiesiai į burną. Kitas tikrai pavyks paslėpt.
8. Gulamės į lovą, juk turim atrodyt sergantys!
9. Jokiu būdu nepamirštam savo liūdnos minos.
10. Kol gulim lovoj, tariamės su savo organizmu, kad pakeltų temperatūrą, juk skolingi neliksim - visa savaitė be mokyklos laukia!
11. Atėjus vakarui, nusikosėjam ir pradedam zyst, jog skauda gerklę. Tiesiog labai labai skauda, o pirmąją atostogų dieną paaukosim gerklės kankinimui - juk reikės kažką parodyt daktarei.
Šiais punktais lengvai galima išsikovoti porą atostoginių dienelių, bet paskui būtinai reikia susisargdinti realiai, nes kitaip būsit apšaukti melagiais ir simuliantais. O juk mes ne tokie, tiesa?